Φ5.0 serijos išorinis fiksatorius – distalinio stipinkaulio rėmas

Distaliniai stipinkaulio lūžiai (DAL) atsiranda per 3 cm nuo distalinės stipinkaulio dalies ir yra dažniausias viršutinių galūnių lūžis tarp vyresnio amžiaus moterų ir jaunų suaugusių vyrų. Tyrimai parodė, kad DAL sudaro 17 % visų lūžių ir 75 % dilbio lūžių.

Manipuliaciniu būdu ir gipsu fiksuojant, patenkinamų rezultatų pasiekti neįmanoma. Šie lūžiai gali lengvai pasislinkti po konservatyvaus gydymo, o vėlyvoje stadijoje gali pasireikšti komplikacijų, tokių kaip trauminis kaulo sąnario ir riešo sąnario nestabilumas. Operacijos atliekamos distalinio stipinkaulio lūžiams gydyti, kad pacientai galėtų atlikti pakankamai neskausmingų pratimų, kad atkurtų normalią veiklą, kartu sumažinant degeneracinių pokyčių ar negalios riziką.

DRF gydymas 60 metų ir vyresniems pacientams atliekamas naudojant šiuos penkis įprastus metodus: volarinę fiksavimo plokštelių sistemą, tiltelinę išorinę fiksaciją, tiltelinę išorinę fiksaciją, perkutaninę Kiršnerio vielos fiksaciją ir gipso fiksaciją.

Pacientams, kuriems atliekama DRF operacija su atvira repozicija ir vidine fiksacija, yra didesnė žaizdų infekcijos ir tendinito rizika.

Išoriniai fiksatoriai skirstomi į du tipus: kryžminius ir netiltinius. Kryžminis išorinis fiksatorius dėl savo konfigūracijos riboja laisvą riešo judėjimą. Netiltiniai išoriniai fiksatoriai yra plačiai naudojami, nes jie leidžia riboti sąnario aktyvumą. Tokie įtaisai gali palengvinti lūžių mažinimą tiesiogiai fiksuodami lūžio fragmentus; jie leidžia lengvai valdyti minkštųjų audinių pažeidimus ir nevaržo natūralaus riešo judesių gydymo laikotarpiu. Todėl netiltiniai išoriniai fiksatoriai yra plačiai rekomenduojami DRF gydymui. Pastaraisiais dešimtmečiais tradicinių išorinių fiksatorių (titano lydinių) naudojimas išpopuliarėjo dėl puikaus biologinio suderinamumo, didelio mechaninio stiprumo ir atsparumo korozijai. Tačiau tradiciniai išoriniai fiksatoriai, pagaminti iš metalo arba titano, gali sukelti rimtų artefaktų kompiuterinės tomografijos (KT) tyrimuose, todėl tyrėjai ieško naujų medžiagų išoriniams fiksatoriams.

Vidinė fiksacija, pagrįsta polieterketonu (PEEK), buvo tiriama ir taikoma daugiau nei 10 metų. PEEK įtaisas turi šiuos pranašumus, palyginti su medžiagomis, naudojamomis tradicinei ortopedinei fiksacijai: nesukelia alergijos metalams, yra rentgenokontrastiškas, mažai trukdo magnetinio rezonanso tomografijai (MRT), lengviau pašalina implantus, išvengiama „šalto suvirinimo“ reiškinio ir yra geresnės mechaninės savybės. Pavyzdžiui, jis pasižymi geru tempiamuoju stiprumu, lenkimo stiprumu ir smūgio stiprumu.

Kai kurie tyrimai parodė, kad PEEK fiksatoriai yra stipresni, tvirtesni ir standesni nei metaliniai fiksavimo įtaisai, be to, jie pasižymi geresniu atsparumu nuovargiui13. Nors PEEK medžiagos tamprumo modulis yra 3,0–4,0 GPa, ją galima sustiprinti anglies pluoštu, o jo tamprumo modulis gali būti artimas kortikalinio kaulo tamprumo moduliui (18 GPa) arba pasiekti titano lydinio vertę (110 GPa), keičiant anglies pluošto ilgį ir kryptį. Todėl PEEK mechaninės savybės yra artimos kaulo savybėms. Šiais laikais klinikoje sukurtas ir taikomas išorinis PEEK pagrindu pagamintas fiksatorius.