ortognatinė 0,6 anatominė L plokštelė

Ant implantų 1 mm žingsniais išgraviruotos linijos suteikia vaizdinę pagalbą lenkiant plokšteles.

Veido ir žandikaulių deformacija – tai nenormalus viršutinio žandikaulio dydis ir forma, atsiradusi dėl nenormalaus viršutinio žandikaulio vystymosi, nenormalaus santykio tarp viršutinio ir apatinio viršutinio žandikaulių bei jų santykio su kitais kaukolės ir veido kaulais, taip pat nenormalaus santykio tarp viršutinio žandikaulio ir dantų, nenormalios burnos ir viršutinio žandikaulių sistemos funkcijos bei nenormalios veido morfologijos. Ortognatinės chirurgijos tikslas – ištaisyti netaisyklingai išsidėsčiusius dantis, pakoreguoti disonuojantį dantų lanką ir santykį tarp dantų ir žandikaulių, pašalinti dantų ir žandikaulių sąveiką, sutvarkyti sąkandį ir pašalinti kompensacinį dantų posvyrį, kad operacijos metu įpjautas kaulo segmentas būtų sklandžiai perkeltas į numatytą korekcinę padėtį ir būtų sukurtas geras dantų ir žandikaulių santykis.

Jau 1928 m. Fauchard bandė ištaisyti vieno danties išnirimą dantų spaustuku, tačiau chirurginį kaulinių dantų ir žandikaulių deformacijų gydymą 1848 m. sukūrė Hullihenas, o pirmą kartą apie tai pranešta 1849 m. Nuo to laiko, nors daugelis mokslininkų dėjo pastangas tyrinėti ir tobulinti, gydymo efektyvumas nėra idealus dėl riboto technologijų ir medicinos lygio tuo metu, todėl per ateinančius 100 metų dantų ir žandikaulių deformacijų gydymas vystėsi lėtai. Iki šeštojo dešimtmečio pabaigos, tobulėjant anesteziologijai, pagrindinei chirurgijai, taikomajai anatomijai ir specialiems chirurginiams instrumentams, chirurginė dantų ir žandikaulių deformacijų korekcija sparčiai vystėsi.

1957 m. Trauneris ir Obwegeseris pirmieji pranešė, kad sagitalinė skaldomojo šakos osteotomija, naudojant intraoralinį metodą, buvo patobulinta Dal Pony (1961 m.), žymėdama naują veido ir žandikaulių deformacijų chirurginio gydymo etapą. Nuo 1970-ųjų, Bello ir daugelio mokslininkų pastangų dėka, taikomosios anatomijos žandikaulio ir audinių kraujotakos sistemoje bei po dinamiškų pokyčių, susijusių su kaulų kraujotakos sutrikimu, įvyko proveržis, kuris dar labiau padėjo biologinį šiuolaikinės žandikaulio chirurgijos pagrindą, siekiant pasiekti kiekvieno danties – lipnaus antkaulio kaulo – persodinimo kompozicinio audinio pedikulio translokaciją, suteikiant mokslinį pagrindą ir sėkmės garantiją. Be to, chirurginio-ortodontinio kombinuoto gydymo principo nustatymas daro dantų ir žandikaulių deformacijų chirurginį gydymą tobulesnį ir iš tiesų žengia į naują funkcijos ir morfologijos derinimo laikotarpį.

Kadangi chirurginis pacientų, turinčių dantų ir žandikaulių deformacijų, gydymas turėtų būti pagrįstas deformacijomis ir gydymo reikalavimais, dantų ir kaulų kompleksas turėtų būti perpjautas ir perkeltas, kad būtų atkurtas normalios dantų ir žandikaulių struktūros trimatis erdvinis ryšys ir funkcija, ir kad būtų pasiektas patenkinamas žandikaulių kosmetinis efektas. Todėl gydymo planas, dantis? Santykio koregavimas, kaulo pjūvio vieta, kaulo judėjimo kryptis ir atstumas bei chirurginio plano pasirinkimas – visa tai turėtų būti tiksliai apgalvota ir suplanuota prieš operaciją, o laukiamas pasirinkto plano terapinis poveikis turėtų būti numatytas prieš operaciją.

Ortognatinė chirurgija naudojama siekiant išspręsti funkcinius sutrikimus arba veido morfologijos sutrikimus, atsiradusius dėl nenormalaus viršutinio žandikaulio dydžio ir formos, atsiradusios dėl viršutinio žandikaulio išsivystymo, taip pat nenormalaus viršutinio žandikaulio ir kitų veido kaulų dydžio bei formos santykio. Chirurgija gali prireikti veido bruožams pagerinti, įskaitant ryškų viršutinės alveolės priekinį išsikišimą (iškirptus dantis), apatinės alveolės priekinį išsikišimą (sąkandį), dideles priekinio žandikaulio angas ir didelius kaulų nukrypimus.